?

Log in

Previous Entry | Next Entry

Apie dubenį sanchin-gata ir ne tik

Štai vienas mano nuolatinių ir ištikimų skaitytojų vardu Brizas klausia, o kodėl sanchin-gata nėra dubens darbo?

Odesoje dar nebuvau, bet kažkaip iškart atsakiau sau klausimu į klausimą - kaip tai nėra?

Kiek pasproginęs dar sau akutes dėl bendros tvarkos, ėmiausi kasytis pakaušį, o kodėl toks klausimas, tiesą sakant, gerbiamam prelegentui kampu pasistojo?

Ir supratau, kad niekas taip neskiria žmonių, kaip ta pati kalba... Tai, kas vienam atrodo “savaime suprantamu“, kitam reikalauja surašyto aiškaus algoritmo kaip kompiuteriui arba pareigybinės instrukcijos statutiniam pareigūnui. Instrukcijų neskaito “tikri vyrai“, bet protingi - nepatingi apsišviesti prieš imdamiesi darbo. Ką daryti ir jums patariu.

* * *

Pradžioje, kas yra tas dubens darbas karate?

Aš sakau, o parodyti gaunasi dar geriau ir seksualiau, kad karate tėra tik du judesiai dubeniu, ir abu mažai padorūs dorų katalikų kompanijoje:

- sukimas plokštumoje aplink stačią ašį (ašį, sakau, ašį, o ne stačią, linksmuoliai!). Kitaip tariant, pakeliate rankutes ir dubeniu viliojate panelę: “pažiūrėk, ir šitoje kelnių kišenėje babkės, ir va kitoje kelnių kišenėje babkės!“ Suprantama?...

- judesys dubeniu pirmyn, ar tiksliau - iš apačios aukštyn (“c'mon baby, light my fire!“). Na, tarsi tik ką minėtu linksmakočiu stengiatės pradurti, įdurti, nudurti ar kiaurai persmeigti.

Abiem atvejais nepersistenkite - čia dirba dubuo, o ne kūnas!

Kuo naudingi abu šie judesiai ir kur sutinkami?

Pirmasis - kai kam nors gerokai vožiate kokį antausį. Arba žaidžiate golfą ir atliekate kirtį į kamuoliuką. Arba golfo lazda vožiate... ė, šito nesakiau!

Antrasis - kuomet spiriate kad ir į kamuolį iš apačios. Arba ne į kamuolį, bet manęs ir čia nebuvo...

Bet kuriuo atveju, reikia nepamiršti, kad šie judesiai gali būti tiek kombinuoti tarpusavyje (“samba di Janeirrrrr!“), tiek, bemaž visuomet - įkomponuoti į kitų kūno “segmentų beigi šarnyrų“ judėjimą.

Tai yra, tarkime, netgi sukinėti “pasturgalį“, kuomet pečiai lieka vietoje, prasmės nėra jokios, o bakstelėjus taip menamu linksmakočiu visai nesunku ir neslidžioje vietoje prarasti pusiausvyrą ir klestelėti ant įsiaudrinusio nuosavo užpakalio. Nebandykite šito atlikti be kvalifikuoto trenerio priežiūros!

* * *

-O! - bet pasakysite, - gi sanchin-gata šito kaip tik ir nesimato!

Taip, šitaip darkantis - tikrai nesimato. Ir va čia turime dar kartą sukti į šonelį, kad sugrįžtume į besišakojantį minčių takelį - pasidomėti, o kaip gi generuojama energija judesyje?

Jėga, ar tiksliau - jos impulsas, gimsta pėdose. Tai jomis pirmiausia tarsi atsispiriate nuo žemės. Pastaroji yra kieta materija (dažniausiai), ir pagal fizikos dėsnius grąžina impulsą lygiai tiek (na, beveik tiek - fizikai formalistai prakeikti!), kiek gavo. Tad kuo stipriau spirsitės - tuo didesnę atoveiksmio jėgą išgausite.

Aišku, jei nenorite patys su savimi kariauti ar pakilti į orą kaip supermenas (greičiau - kaip toks vokiečių baronas iš Latvijos, vardu Hansas Jeronimas, o va pavarde - fon Miunchauzenas), tai tam, kad vožtumėte dešiniu kumščiu iš esmės spirsitės dešine pėda, kai kitoji - užtikrins stabilumą.

Jei kažkiek teko užsiimti boksu ar bent girdėti išsireiškimą, kad geras boksininkas smogia pėdomis, o ne pečiais ar kumščiais (iš šalies neakylam atrodo atvirkščiai), tai stovėdami pėdomis pečių plotyje iškart pajusite šitą efektą, kuomet viena pėda atsispirdama netgi pakyla, atplėšdama kulną. Pasipraktikuokite šitą judesėlį, atpalaidavę kelius tarsi šliuoždami slidėmis - smagu gi!...

Aišku, pėda gerai ne vien tuo, kad remiasi į žemę ir sukuria “atsispyrimu“ impulsą. Pats tas segmentas yra nedidelis, todėl impulsas sukuriamas labai greitai - vien dėl sudedamųjų šarnyrų minimalaus skaičiaus ir svertinių “pečių“ trumpumo. Bet čia yra ir jo trūkumas - impulsą tai sukūrė, o va jėgos... na, kiek blauzdose buvo - tiek ir pliurptelėjo.

Įsijungia sunkioji artilerija. O tai - šlaunų raumenys, kurių keturgalvis yra bene stipriausias žmogaus raumuo, besirungiantis su plačiuoju nugaros. Tačiau nugarinis čia reikalingas kūno stabilumui palaikyti, kai smūgyje prireikia greitesnio ir tam labiau pritaikyto “dinaminio“ raumens (tiksliau, raumenyno, nes ten šventėje dalyvauja ir kiti šlaunies prisiplakę “draugeliai“).

Taip pėdose užgimęs impulsas virsta jėga (su sąlyga, kad čia ir toliau judesys yra savalaikiškai koordinuotas!), kuri patenka į mūsų seksualiojo dubens plotą. Ir štai čia tas jau sprendžia, ar jėgą įsukti (pirmasis dubens judesys - žr. aukščiau), ar ją kilstelėti (antrasis dubens judesys), jei, tarkime, staigiai judate pirmyn arba spiriate.

Būtent dubuo grubią jėgą nukreipia reikiama vaga. O jau po to galūnės tik perduoda visa tai (kartojuosi), ką sukūrė pėdos, ką sustiprino šlaunys ir ką bei kaip nukreipė dubuo. Ar aišku?

Nei velnio neaišku...

Ir ne jums. O netgi mokytojams, instruktoriams, treneriams... Ir netgi ne broliams lietuviams lietuviško krašto.

Neaišku netgi tiems patiems japonams ir, kaip bebūtų gaila, ne vienam juodą šniūrėką po balta pižama pasirišusiam.

Ai, sakysite, šitas ir vėl prašosi į snukį šaiposi! Mat girdžiu tiesiog pasipiktinusių įžeistųjų chorą, rėkiantį, kad “pas mus energija generuojama iš dubens, nes čia yra ir danten (jap. tanden)!“

Na, menamas energijos generavimo (iš tikro, tai kūno masės) centras yra ne visai dubenyje, o per gero linksmakočio storį žemiau bambos ir panašiai tiek į kūno vidų, o dubens srityje yra antroji galva, apie kurios nugrūdimo (sugrūdimo?) vietą tūlo vyro, tarsi dvigalvio drakono, pirmoji galva apmąstymais užimta nemažą paros dalį... Taip kad - nereikia lia-lia.

Taip, mokantis, ypač Shotokan ar čia, Lietuvoje, populiariame Fudokan (dar vadinamame “tradicinė karate“), būtent akcentas ir yra, kad jėga (judesys) užgimsta dubenyje, tuomet jis sklinda pirmyn ir atgal, o pastaruoju atveju - atsimuša nuo žemės ir pasiveja pirmąjį, tuo dar labiau sustiprindamas, ir ple-ple-ple. Buvom ten, darėm tą. Žinom. Netgi vertėm pirmais kelias metais dr. Ilja Jorga seminarus.

Ir jei japonai įsitikinę, kad judesys būtent taip sukuriamas (o, spėkite, kaip aš jį mokiausi pats???), ir jei taip yra priimta jūsų mokykloje ar taip liepė dėdulė sensėjus - puiku! Aš neatkalbinėsiu ir neįrodinėsiu, kad “maniškis“ būdas, ar toks, koks iš tikro yra Goju-ryu, yra būtent tas pats kotas, tik kitame gniaužte.

* * *

Negi man gaila? Ir jei nusiraminom, tai pažiūrėkime, kuo šitas būdas yra “nelabai labai“...

Ogi tuo, kad japonai, ir tai yra ryškiai matoma Shotokane, persistengia tą dubenį išsukinėdami! Taip jie tikisi generuoti dar daugiau pomidorų jėgos! O kai čia suka, tai ne tik sąnarius persuka (o dubeniui derėtų išlikti su pečiais vienoje vertikalioje plokštumoje), bet ir dar pavymui judesio įsitempia tarsi ant fazės besišlapindami pataikę - va čia tai impulsas! Elektros. KIAI!!!...

Vau... Labai įspūdinga, iš šalies žiūrint. Respect.

Bėda tame, kad jei pažiūrėti į impulso seką ir koordinaciją, tai paaiškėja, kad to dubens sukinėti tiek daug tai ir nėra jokios prasmės. Jėga gimsta pėdose, sustiprinama šlaunimis... dubuo gi - tik ją nukreipia. Tai kam ją kreipti daugiau, nei reikia ten, kur ją reikia nukreipti?

Bet va - tokia jau ta karate stilium Shotokan (o šis stilius sudarė, ir iki šiol sudaro, didumą mūsų įsivaizdavimo apie “karate etaloną“) tradicija... užgimusi, beje, dar tarpukariu, ir taip su didžiulėmis pastangomis ir perkraipymais atkeliavusi ir iki mūsų.

Nereikia kraipyti daugiau, nei to iš tikro reikia. Kaip ir nedera palikti viso darbo vien pėdoms - čia kitas kraštutinumas (kuomet spiriamasi stipriai, prarandama pusiausvyra, o šlaunis paliekama tarsi atpalaiduota iš inercijos perstumti tą spurtavusią koją). Nepulkime iš vieno kraštutinumo į kitą, gerai?

* * *

Taigi, dabar pažiūrėkime į sanchin-gata, ir ar tikrai nėra ten tų judesių?...

Pastebite jau? Sakiau, kad yra. Ne tiek, kiek Shotokane demonstruojama, bet yra. Antraip, negalėtumėte atlikti jokio žingsnio. O ir antrasis judesėlis yra - ką darote iškvėpdami judesio gale? Aha. O ką aš sakiau?!...

Aišku, kad jie yra! Ir, aišku, jei neatliekate kata vien savo viršutine kūno dalimi ir tik rankomis durnių stumdydami.

Kaip niekur kitur, sanchin-gata mokina nepersistengti (nu jo, pasakysite, iš šalies tie su “užkietėjusiais viduriais“ šitaip šnypšdami tikrai neįsitempusiais neatrodo...). Judesio koordinavimui dera mokantis įdėti amplitudės būtent tiek, kiek reikia, o va jau jėgą ir dera čia mokytis sukurti pagal bazinius principus, o ne iš inercijos ar kaip ten užneš mostas koks.

Yra dar viena priežastis, kodėl Shorin-ryu mokyklose dubuo labiau išreikštas, o va Goju-ryu - toks “skūpas“.

Strategija. Būtent Goju-ryu yra artimos kovos būdas, ir čia, artimoje bei glaudžioje distancijoje, nereikia atlikinėti pilnaamplitudžių judesių. Juk to ir mokina sanchin-gata.

Kuomet smogiama iš toliau, pilna amplitude - tuomet ir dubuo dirba pilniau (Shotokan, kaip Shorin-ryu atmaina, tuo ir pasižymi).

Tai nereiškia, kad stipriau ar geriau - tiesiog pilniau. Kaip gaila, kad dažnai šitai supainiojama ir tas judesys interpretuojamas kaip smūgio jėgos išraiška ir po to priimamas kaip etalonas kihon atidirbime... Iš tikro, supainiojama pasekmė su priežastimi.

Na, o kam rūpi iš tikro geriau įsisavinti dubens darbą, tai arba su mergike gali šokti sambą ar rumbą, arba paprasčiausia atlikti vieną iš jumbi-undo pratimų: pėdos pečių plotyje, lygiagrečiai, keliai atpalaiduoti, rankos kabo palei šonus. Jėga užgimsta pėdose... ir toliau palei maldelę aukščiau.

Kuomet kūnas ims palaipsniui sukinėtis apie savo vertikalią ašį, einančią tiesiu stuburu, tarsi smogtumėte pečiu (nereikia tik jo stengtis atkišti pirmyn - tiek, kiek savaime pasisuks!), tuomet rankos pačios ims tarsi plaikstytis pakildamos (kelti jų pačiam irgi nereikia!). Keista, kad kuo esi labiau atsipalaidavęs, tuo tos jėgos čia daugiau generuoji...

Tai va toks tas Goju-ryu. Tai, ką išmoksite šitame pratime dinamikoje ir atsipalaidavęs, perkelsite į sanchin-gata, kur bus lėtai ir su deramomis įtampomis.

O dubenį kraipalioti - yra tam skirtas laikas ir kitos aplinkybės.

Comments

( 4 comments — Leave a comment )
Brizas [blogspot.com]
Jan. 8th, 2011 11:19 am (UTC)
Panašiai tyliai sau spėjau jog toks tiesus smūgis su tokiu "kitokiu" dubens darbu ir bus kaip vienas iš tokio smūgio įvairovės niuansų, kurią lemia strategija :) Na o toks dubens judesys šioje katoje man rodėsi labiau kaip kvėpavimo ir šlaunų (sėdmenų) įtampos išdava. Ačiū už atsakymą.
sei_i
Jan. 8th, 2011 12:01 pm (UTC)
Sanchin-gata mokina koordinuoti kvėpavimą su judesiu, bet pats judesys dubeniu nėra skirtas tik kvėpavimui.
(Anonymous)
Jan. 9th, 2011 10:41 am (UTC)
Sveiki,

kaip įdomu, Bobas (pas kurį jums rekomendavus pradėjau mokytis taiji) vis kartoja, kad ir karate, ir taiji, ir gervėje jis "iš esmės daro tą patį". Vis galvojau, kaip keista, kaip taip gali būt. Va, dabar, paskaičius atrodo truputį mažiau keista.

O tas pratimėlis, kurį parašėte pabaigoje, atrodo beveik taip pat, kaip trečiasis iš penkių pradinių taiji pratimų.

Andrius
sei_i
Jan. 9th, 2011 12:59 pm (UTC)
Tai kad ir karate - iš kinų kovos menų atėjo, tai ką jau čia neatrodys taip pat... ;)
( 4 comments — Leave a comment )